Išėjau į Barseloną (vienas)

kioskas kelionė į Barseloną

Keliauti? Juk pinigų neturiu…

Būdamas dar jaunesnis (nei esu dabar) prieš darydamas dalykus daug negalvojau. Taip buvo ir su kelione į Barseloną . Sulaukęs aštuoniolikos nebeturėjau vasarų – tai lyg ir normalu – bet man, trokštančiam nuotykių, buvo tikra kankynė dirbti darbą vien dėl to, kad turėčiau pinigų patūsinimui žiemą, juoba, kad nelabai ir mėgau žiemą šalt lauke ant suoliuko. Su vienu iš draugų daug kartų blevyzgojom apie galimybę tranzu nukeliauti kažkur už Vilniaus, ar net Lietuvos, ribų. 2014 metų vasarą (man tada jau 20 buvo), sulaukiau skambučio iš draugo.Dialogas buvo gan trumpas, bet aiškus – iš kito virtualaus laido galo gavau pasiūlymą nulėkt į Barsą. Aišku, kaip ką tik pirmą kursą baigęs studentas, pinigų neturėjau (nors ir su tėvais gyvenau), tačiau pasiūlymas buvo kiek kitoks. Aš, kaip prie kelmo suspardytas, iškart sutikau. Sekančią dieną susitikau su skambučio autorium, minimaliai apsitarėm maršrutą (minimaliai, tai iki tiek minimaliai, kad tik šalis primetėm..), nulėkėm nusipirkt kuprinę, iškračiau taupyklę ir po +/- savaitės jau stovėjau Grigiškėse ant kelio su iškeltu nykščiu.

Atrodo, viskas įvyko taip greitai, kad net aplinkiniai nespėjo susivokti, kokią nesąmonę sugalvojau. Bet žinojau, kad žmonės ir pasaulį yra apkeliavę tranzu BE PINIGŲ! Gal tai ir nebuvo lengva užduotis, bet buvo smalsu ir įdomu. Aišku, draugas pasiėmė kamerą ir pirmą valandą įrašėme, planavom daryti kelionės video, kad turėtume ką draugam parodyt. Bet vėliau ši idėja sunyko, nors tarp aplankų kažkur turiu visus tuos tarpus, kai prisimindavom, kad filmuot reikia.

Pradžia buvo tikrai lengva – per vieną dieną sugebėjom iki Lenkijos nusigauti ir pirmą naktį praleidom jau Lenkijos miške. Buvo labai smagi kelionė, nepaisant to, kad du itin keisti kaimiečiai iš Lazdijų rajono, su antru guoliu nudraskytom plionkėm ant langų, mus vežėsi ne tik į kažkokią stovyklavietę vidury miško, kur porą alaus išgėrę važiavom toliau – smagiausia buvo tai, kad jų draugas, vidury kažkur laukų stovinčiam aštuonbuty, gulėjo namie su sulaužyta koja. Jie mus nuvežė pas tą draugą, nes norėjo pasirodyti, kad padeda “dviems protingiems vyrukams iš sostinės”. Žodžiu, tie du labai paslaugūs ir draugiški vyrai mus nuvežė iki pat Lietuvos sienos, kur paleidę pažadėjo grįžtant (jei susisieksim su jais) mums “kaimo bobų” parūpint, čia, atseit, atsigavimui po sunkios kelionės.

kelionė į Barseloną kioskas
Pirma nuotrauka, dar išsišiepęs. (Kompanionas, ilgametis draugas)

Kirtę Lenkijos sieną supratom, kad laukia ilgas kelias link “kažkur”. Aplinkui pasienyje stovinčios parduotuvės, visur betonas, o nakčiai apsigyventi atrodo baugu, todėl ėjome tiesiai, kol sutemo. Beje, dar turėjau telefoną, todėl susikūriau Instagram’o paskyrą, idant galėčiau kelti nuotraukas iš kelionės. Telefonas buvo pigus ir nekokybiškas, bet daryti nuotraukas ilgainiui, aišku, irgi pamiršau..